Žiema

Iš aukštybių iš glamūrinių sapnų,

Aš per cukraus vatą klimpdama brendu.

Snaigės švelniai krenta ant blakstienų,

Nebeliks aplinkui jau gelėtų pievų.

Kur einu aš, visur balta,minkšta,

Cukrus man delne į vandenį pavirsta.

Kur pažvelgsi, ten varvekliai krištoliniai,

O virš jų- stogai namų cinamoniniai.

Štai apleistas stovi kieme gluosnis,

Jis neliūdnas, nors neturi kam ir guostis.

Ant šakelės jo kasdien linksmai,

Čiulba ulba cukrinukai vieversiai.

Už agrastų, jau nuplikusių seniai,

Laktoj vištų miega katinai.

Išdidžiai gaidys aplink lakioja,

Savo višteles margas skaičiuoja.

Žiemą vilkui tai smagu!

Lekia jis per sniegą vėjo greitumu.

Gal kokia avytė jam pasimaišys,

O tai bus laimikis! O tai radinys!

Tvarteliuose karvytės šnekučiuojasi linksmai,

Kai žiema šalta, pievas joms atstos šiaudai.

Stipruolis žirgas šalčio nepabūgs,

Ir garsiai garsiai savo dainą prunkš.

Žiema- tai pasaka, o mes visi herojai,

O pasaka kaip ašaka, vadinas, tyko mus pavojai.

Vilkai, lapės, pelės, vanagai,

O kur dar slidžios gatvės ir keliai!