Kiek daug likimų susikibusių už rankų eina,
Kiek daug
pasirinkimų jiems yra tarp mūs.
Užtenka tik
gyvenimui staiga ištarti vieną raidę,
Ir tampa nesvarbu
ar jaunas tai, ar tas, kuriam mes sakėm "Jūs".
Likimas nieko
nebeglosto, nemyluoja,
Jis patalo švelnaus netiesia, deja, lopšinių
nedainuoja,
Paėmęs lazdą
sunkią tiesią,
Per šonus trenkia ir visus skaudžiai
partiesia.
Pagarbiai žiūrim
mes vieni kitiem į skausmo sklidinas akis,
Mes jaučiam kaip
į kūną smelkiasi mums artimu draugu jau tapęs liūdesys.
Ir širdys mūsų
tarsi kaitinto metalo lydiniu patapę
Plaka vis
karščiau, stipriau, tarytum vilties dar iki galo nepraradę.
Bet kas tau iš to
ilgesio, tos veriančios kančios?
Kas man, kas tau,
kas mums iš tos negyjančios žaizdos?
Manai, tai gali
panaikint tik vienas jau sprendimas neblaivus,
Nes kūne nieko
nejauti, tik zvimbiančių bičių geliančius nuodus.
Neretas nutikus
nelaimei už virvės jau griebias,
Ne retas šoka po
mašina ir raitosi tarytum sliekas,
Dažnai pakėlęs
ranką prieš save ir bėgt iš čia pabandęs,
Dar dvigubai
ilgiau gyvena ir trankosi po svietą kaip vaikis nesubrendęs.
Nesupratau aš
niekad to likimo, jei kalbant atvirai...
Kodėl žmonės geri
jam kliūva taip dažnai.
Kodėl tie, kurie
dega noru išeiti - pasilieka,
O tas, kuris
visiems dar reikalingas ima ir išblėsta.
Aš nesuprasiu
niekados kodėl pasiima nespėjus pasakyt
sudie..
Aš nesuprasiu
negi gaila,kad pabus su mumis jis dar šiektiek?
Kad dar nors
kartą mylimiausią dainą būryje draugų išgirstų,
Kad artimiausius
stipriai apkabintų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą