Tiesiog...

Giliai įkvėpk gaivaus naktinio oro,

Gal  pajusi jausmą, pilną geidulingo noro.

Lėtai, aistringai priglusk prie mano kūno,

Tu neišvengsi aistringų bučinių liūno.

Žolė rasota kūnus karštus atvėsins,

Mėnulis tai pamatęs užsidengs akis.

Žvaiždėm patiks tai ir jos kris,

Svajonės pildysis mums per naktis.

Padvelkęs šiltas  vėjas neš žiedus obelų,

O aš atsitraukti negaliu nuo tavųjų akių.

Tai nuostabiau už jūros ošiančias bangas,

Už spalvingiausias pasaulyje gėles.

Plaukuose tavo skęsta mano pirštai,

Girdis net mano sielos žingsniai.

Šią naktį mes vienui vieni,

Net savo sielų užmiršti.

Susipynę mūsų rankų pirštai mums primins,

Apie greitai slenkančias naktis.

Įkvėpus dar vieną tavim kvepiantį oro gurkšnį,

Aš  tildau kiekvieną lietaus lašo dūžį.

Susijungę mūsų kūnai taps it vieno kraujo,

Tai į mūs gyvenimus įneš kažką naujo.

Virpančios blakstienos ir karštos rankos,

Aidui atkartojant girdis kaip mūs širdys trankos.

Žiema

Iš aukštybių iš glamūrinių sapnų,

Aš per cukraus vatą klimpdama brendu.

Snaigės švelniai krenta ant blakstienų,

Nebeliks aplinkui jau gelėtų pievų.

Kur einu aš, visur balta,minkšta,

Cukrus man delne į vandenį pavirsta.

Kur pažvelgsi, ten varvekliai krištoliniai,

O virš jų- stogai namų cinamoniniai.

Štai apleistas stovi kieme gluosnis,

Jis neliūdnas, nors neturi kam ir guostis.

Ant šakelės jo kasdien linksmai,

Čiulba ulba cukrinukai vieversiai.

Už agrastų, jau nuplikusių seniai,

Laktoj vištų miega katinai.

Išdidžiai gaidys aplink lakioja,

Savo višteles margas skaičiuoja.

Žiemą vilkui tai smagu!

Lekia jis per sniegą vėjo greitumu.

Gal kokia avytė jam pasimaišys,

O tai bus laimikis! O tai radinys!

Tvarteliuose karvytės šnekučiuojasi linksmai,

Kai žiema šalta, pievas joms atstos šiaudai.

Stipruolis žirgas šalčio nepabūgs,

Ir garsiai garsiai savo dainą prunkš.

Žiema- tai pasaka, o mes visi herojai,

O pasaka kaip ašaka, vadinas, tyko mus pavojai.

Vilkai, lapės, pelės, vanagai,

O kur dar slidžios gatvės ir keliai!

Jausmas

Tas jausmas keistas veržias vėl krūtinėn,

Jis beldžias į duris širdin mano plieninėn.

Paskutinis bildesys atvers duris skaudiems jausmams

Ir nepabėgsiu aš, nepasipriešinsiu dievams.

Jausmai kaip riteriai senoveje - didingi,

Jie bebaimiai kovotojai, labai karingi.

Jie pasiryžę savo pėdsakus įrėžt giliai,

Kad kančią jusčiau dar ilgiau, negu ilgai.

Ir tarsi auką savo meilės damai mano širdį neš,

O mano kraujas upeliais sunksis į žemes.

Deja, gaili rasa pavargus ir silpna:

Randai ilgai negis, kraujuos mana žaizda.

Aguonos žiema

Užaugo tarp žolių aguona.

Tokia graži graži, raudona.

Bet vien tik grožio neužteko,

Po šaltos nakties ji ėmė ir užgeso.

Ir gedulo diena į smilgų širdeles atėjo,

Bet neilgai ji truko

Ramunės sužydėjo!!!

Bet neilgai vėl džiaugsmas truko,

Šalta naktis vėl į svečius užsuko.

Ir pasidengė pieva

Sidabro spalva.

Visiems dabar aišku-

Ateina žiema.

Nespėjus ištarti sudiev...

Kiek daug likimų susikibusių už rankų eina,

Kiek daug pasirinkimų jiems yra tarp mūs.

Užtenka tik gyvenimui staiga ištarti vieną raidę,

Ir tampa nesvarbu ar jaunas tai, ar tas, kuriam mes sakėm "Jūs".

Likimas nieko nebeglosto, nemyluoja,

 Jis patalo švelnaus netiesia, deja, lopšinių nedainuoja,

Paėmęs lazdą sunkią tiesią,

 Per šonus trenkia ir visus skaudžiai partiesia.

Pagarbiai žiūrim mes vieni kitiem į skausmo sklidinas akis,

Mes jaučiam kaip į kūną smelkiasi mums artimu draugu jau tapęs liūdesys.

Ir širdys mūsų tarsi kaitinto metalo lydiniu patapę

Plaka vis karščiau, stipriau, tarytum vilties dar iki galo nepraradę.

Bet kas tau iš to ilgesio, tos veriančios kančios?

Kas man, kas tau, kas mums iš tos negyjančios žaizdos?

Manai, tai gali panaikint tik vienas jau sprendimas neblaivus,

Nes kūne nieko nejauti, tik zvimbiančių bičių geliančius nuodus.

Neretas nutikus nelaimei už virvės jau griebias,

Ne retas šoka po mašina ir raitosi tarytum sliekas,

Dažnai pakėlęs ranką prieš save ir bėgt iš čia pabandęs,

Dar dvigubai ilgiau gyvena ir trankosi po svietą kaip vaikis nesubrendęs.

Nesupratau aš niekad to likimo, jei kalbant atvirai...

Kodėl žmonės geri jam kliūva taip dažnai.

Kodėl tie, kurie dega noru išeiti - pasilieka,

O tas, kuris visiems dar reikalingas ima ir išblėsta.

Aš nesuprasiu niekados kodėl pasiima  nespėjus pasakyt sudie..

Aš nesuprasiu negi gaila,kad pabus su mumis jis dar šiektiek?

Kad dar nors kartą mylimiausią dainą būryje draugų išgirstų,

Kad artimiausius stipriai apkabintų...